KTU alumnas A. Karpavičius: visi esame lygūs ir turime vienodas galimybes padėti vieni kitiems

Geg 24 2022

Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Almantas Karpavičius įsitikinęs, kad daryti gerus darbus niekada nevėlu. Savo itin aktyvioje dienotvarkėje jis visuomet stengiasi rasti laiko ir kitų svajonėms, tad mielai ištiesia pagalbos ranką. Anot jo, tokiu būdu ne tik padeda kitiems, bet ir sau.

Plačiau papasakoti apie savo gerus darbus paprašėme „TransUnion Lietuva“ vyresniuoju inžinieriumi dirbančio Almanto.

– Ką jums reiškia pagalba?

– Pagalba žmonėms tarsi įprasmina mano dieną. Būna dienų, kurias praleidžiu vien tik mentoriaudamas arba padėdamas žmonėms programavimo klausimais. Dažniausiai tokiomis dienomis jaučiuosi itin pavargęs, neretai ir išsekęs, bet tas nuovargis niekaip nepersveria mano pasitenkinimo jausmo, kuris sušildo širdį ir leidžia naktį ramiai miegoti, žinant, kad prisidėjai bei pagerinai ir kito žmogaus dieną.

– Kurioje srityje dažniau galėtume ištiesti pagalbos ranką?

– Manau, kad žmonės galėtų kokybiškiau dirbti ir kartais labiau pasistengti atlikti tą papildomą užduotį extra mile. Vietoje žodžių „nežinau, bijau, negaliu“ tiesiog imtis darbo ir bandyti siekti daugiau, išsiaiškinant, ieškant tam tikrų būdų ir sprendimų. Juk labai dažnai atsimušama į atsakomybės ribas, ties kuriomis pagalba, kuri galėtų būti suteikta, bet nėra parašyta pareigybės skiltyje, baigiasi. Pati sritis nesvarbu, svarbu kuo mes galime padėti, svarbu nebijoti ir daryti.

– Teigiate, kad padedant kitiems, galima padėti ir sau. Kaip galima sau padėti?

– Pagalba kitiems, bent jau man, suteikia pasitenkinimo ir geros savijautos jausmą. Mano pagalbos forma yra kiek specifinė, nes aš mokinu kitus, bet tokiu būdu ir pats gaunu akivaizdžią naudą – sužinau ir išmokstu daug naujų dalykų. Taip nuolatos galiu augti ir tobulėti. Kitų mokinimas mane įpareigoja turėti gerą žinių bagažą, ieškoti atsakymų, domėtis vis naujais dalykais, tad tai mane skatina nuolatos būti pasitempusiu.

– Kas sulaukia jūsų pagalbos ir kokia tai pagalba?

– Esu įkūręs tarptautinę programuotojų bendruomenę „C# Inn“, kurioje šiuo metu yra per 6000 žmonių. Taipogi darbe mentoriauju, kuriu iniciatyvas, bendradarbiauju su Kauno informacinių technologijų mokykla (KITM), kurioje vedu mokymus. Vedu paskaitas ir tarptautinėje programavimo kursų kompanijoje „Software Development Academy“, dalinuosi patirtimi KTU renginiuose bei įvairiose tarptautinėse bendruomenėse.

– Kodėl nutarėte padėti kitiems?

– Man patinka padėti kitiems, nes tai verčia mane geriau jaustis, įprasmina mano dieną ir motyvuoja siekti dar didesnių tikslų. Tokiu būdu galiu nuolatos mokytis ir ugdyti save visapusiškai.

– Neretai atlikę gerą darbą pajaučiame pasitenkinimą. Ar pagalba kitam gali būti ir tam tikrų savo troškimų įgyvendinimas?

– Tikrai taip. Tai skatina judėti pirmyn, žengti koja kojon su aktualijomis ir aktyviai dalyvauti nūdienos gyvenime.

– Dažno mūsų gyvenimas sukasi neregėtu tempu, kuomet tiek darbai, tiek veiklos veja viena kitą. Kodėl žmonės vis mažiau vieni kitiems padeda ir nepastebi tų, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia?

– Gyvenimas nestovi vietoje. Žmonės visaip bando save ir savo norus išaukštinti. Tai nėra blogas bruožas, nes nesirūpinant savimi, negalėtumėte padėti ir kitiems. Visgi daug kas pamiršta, kad nereikia viso laiko skirti vien tik savo užgaidų tenkinimui, juolab, kai gerai jaučiamasi ir didžiausi gyvenimo sunkumai jau būna įveikti. Tikrai būtų pagirtinas pavyzdys, jeigu bent jau iki 10 proc. savo laiko žmonės skirtų ir vardan kitų: draugų, kolegų, pažįstamų ar tiesiog praeivių. Juk tokiu būdu galėtų padėti tiek sau, tiek kitiems, kuriems tuo metu taip pat reikia pagalbos.

– Ar lietuviai yra linkę ištiesti pagalbos ranką?

– Nenoriu išskirti nei vienos tautos. Pasakysiu tik tiek, kad visi esame lygūs ir turime vienodas galimybes padėti vieni kitiems. O kokį kelią pasirinksime, kiekvienas sprendžiame individualiai.

– Ko palinkėtumėte tiems, kurie nori padėti kitiems, bet nedrįsta?

– Visiems dvejojantiems, nesiryžtantiems patarčiau tiesiog imti ir pabandyti. Nereikia bijoti klysti, nes dažnai faktas, kad kažkas kažkam padėjo jau savaime yra žavintis, nepaisant galutinio rezultato.

KTU alumnė Drąsutė Burbienė: „Kaip neprarasti ryšio su savo buvusia mokslo įstaiga?“

Geg 24 2022

Vieni studentai baigę studijas kuo greičiau skuba kibti į darbus ir džiaugiasi užvėrę savo Alma Mater duris, kiti elgiasi priešingai ir su savo mokslo įstaiga stengiasi išlaikyti kuo glaudesnį ryšį, prisidėdami prie įvairių veiklų, dalyvaudami užklasiniame gyvenime, renginiuose. Būtent tokį ryšį palaiko ir Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnė Drąsutė Burbienė, kuri Universitetui jaučia dėkingumą už jai suteiktą gausų žinių bagažą bei galimybę mokytis valstybės finansuojamoje vietoje.

1999 m. birželio 23 d. D. Burbienė įgijo kvalifikacinį Verslo administravimo bakalauro laipsnį. 2011 m. birželio 23 d. su pagyrimu baigė vadybos studijų (specializacija – įmonių valdymas) programą bei įgijo Vadybos ir Verslo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. Tarp skirtingų studijų pakopų buvo net 10 metų pertrauką, kuri jai leido sustiprinti savo asmenybę ir į mokslus sugrįžti su dar didesniu užsidegimu bei noru iš Universiteto gauti maksimalų žinių bagažą. Apie tai, kaip klostėsi studijos ir kodėl vis dar palaiko ryšį su savo Alma Mater paprašėme papasakoti pačios Drąsutės.

Kaip neprarasti ryšio su savo Alma Mater?

Pirmiausia reikėtų atsakyti sau pačiam, kiek apskritai buvo ir yra svarbus mokslas bei koks ryšys studijų metu buvo su savo grupe, kursu ir dėstytojais. Kiek pavyko dalyvauti ar būti įsitraukusiu visuomeniniame savo mokslo įstaigos gyvenime? Kiek esi suinteresuotas dalyvauti ir dėti pastangų į savo Alma Mater po jos baigimo ir aibė kitų dalykų. Jeigu santykiai su mokslo įstaiga susiklostė geri ir yra matoma abipusė bendradarbiavimo nauda tiek vykdant savo veiklą, tiek asmeniniame tobulėjime, randama prasmė tobulinant studijų programas bei turint kuo dalintis, tuomet reikia tik norėti įsitraukti į akademinę visuomenę ir būti jos dalimi.

Kodėl naudinga bendradarbiauti ir sugrįžti į savo Alma Mater, kokia nauda alumnui ir mokymo įstaigai?

Graikų filosofas Sokratas kartą yra pasakęs: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Perfrazuojant jo posakį, mokslas suteikia mums žinojimą, kad nė vienas iš mūsų tiksliai nežino, kaip spręsti šiandienos problemas. Sąlyginius sprendimus galime rasti kone vien tik lėto ir dažniausiai sunkaus dialogo keliu.

Bendradarbiavimas tarp žmogaus ir mokslo yra abipusiai naudingas. Mokslo pažanga žmogui duoda praktinės naudos, įgalina kurti įrankius, kurie jam padeda kasdieniame gyvenime. Tam reikia kelių dalykų: universitetas turi būti atviras žmonėms, pats žmogus (alumnas) turėtų būti aktyvus bei mokėti iškomunikuoti savo poreikius, taipogi būtinas abipusis suvokimas, kad suvieniję jėgas galime pasiekti kur kas daugiau nei būdami po vieną. Tereikia tik pradėti bendradarbiauti ir vieniems į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius.

Koks jūsų santykis su KTU ir kaip jums sekasi išlaikyti bendrystės ryšį su savo Alma Mater?

Kai išgirstu ar perskaitau savo mylimo Universiteto pavadinimą, net pasididžiavimo šiurpuliukai per kūną nubėga. Aš didžiuojuosi, kad ne tik buvau, bet ir esu šio puikaus Universiteto dalis. Labai džiaugiuosi, kad KTU yra laikomas vienu geriausiu Universitetu šalyje.

Smagu, kad yra sukurta Universiteto bendruomenę vienijanti visų kartų absolventų Alumnų asociacija. Atmintyje išlikę tik patys geriausi bakalauro ir magistro studijų prisiminimai. Besiekdama mokslo aukštumų turėjau labai gerus dėstytojus ir kurso draugus su kuriais pabendraujame ir praėjus ne vieneriems metams po studijų baigimo.

Užvėrusi KTU duris taip niekuomet ir nenutolau nuo Universiteto veiklos, nes jaučiuosi dėkinga, o jeigu dar esu reikalinga ir naudinga savo Alma Mater, tuomet tik geriau.

Esate aktyvi KTU alumnų narė. Ar per tuos metus po studijų baigimo pastebėjote aktyvesnį kitų alumnų įsitraukimą į Universiteto gyvenimą, ar vis tik pasyvesnį?

Tenka pastebėti, kad vis labiau alumnai įsitraukia į Universiteto gyvenimą ir jau nebėra vien tik pasyvūs stebėtojai. Turbūt ateina suvokimas, kad drauge galime nuveikti kur kas daugiau dalykų negu būdami po vieną.

Yra aibė gabių mūsų absolventų, išsibarsčiusių po visą pasaulį ir nevengiančių garsinti tiek Lietuvos, tiek KTU vardo. Vienas tokių pavyzdžių man yra Marius Venskevičius – vienas iš kelių dešimčių žmonių, kurių pastangomis gimsta neįtikėtini Lietuvą garsinantys pasirodymai, tokie kaip Lietuvos paviljono 58-oje Venecijos bienalėje. Arba Lietuvoje ir Lietuvai kuriantis KTU Alumnų asociacijos prezidentas, ekstremalaus sporto entuziastas Darius Vaičiulis ir dar daugelis kitų.

Tarp bakalauro ir magistro studijų turėjote nemenką laiko tarpą. Ar tai reiškia, kad visuomet stengėtės neatitolti nuo universiteto, o vėliau nutarėte toliau gilinti žinias ir siekti aukštumų?

Baigusi bakalauro studijas ir įgijusi verslo administravimo specialybę visiškai negalvojau tęsti jokių mokslų, nors ir buvau sulaukusi pasiūlymų iš dėstytojų. Tuomet džiaugiausi sėkmingai baigtomis studijomis ir pasakiau garsiai, kad prie mokslų niekada nebegrįšiu. Po dviejų savaičių nuo diplomo įteikimo sėkmingai įsidarbinau. Bet ne veltui sakoma „niekada nesakyk niekada“.

Prabėgus nemenkam laiko tarpui, susiklosčius palankioms aplinkybės ir buvusių dėstytojų paskatinta, vėl sugrįžau į savo Alma Mater. Šįkart su dar didesniu užsidegimu bei noru mokytis ir tęsti magistro studijas. Turbūt man negaliojo taisyklė, kad auginant du vaikus, pilnai dirbant, užgriuvus gyvenimo sunkumams bei artimojo ligai, moteris jau nebegali nieko pasiekti.

Mokiausi valstybės finansuojamoje vietoje, todėl jaučiausi dėkinga, nes šiaip sau tų vietų niekas nedalindavo. Stengiausi labai gerai mokytis ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ta padėka KTU turbūt tęsiasi iki šiol, matomai kažkokie nematomi saitai mane sieja su akademine bendruomene.

Kam norėtumėte padėkoti už puikius studijų metus?

Dėkoju visiems savo buvusiems dėstytojams, kurių aplinkoje formavau savo asmenybę. Kol būsiu reikalinga ir toliau savo darbais bei žiniomis prisidėsiu prie KTU ir Lietuvos ateities.

Ko palinkėtumėte studentams, kurie ateityje taipogi norėtų palaikyti ryšį su savo mokslo įstaiga?

Studentams palinkėčiau nenutolti nuo savo Alma Mater, taip kaip nenutolstame nuo savo tėvų. Žinoti, kad tėvams gerai sekasi ir yra sveiki, turbūt neužtenka, jie visada laukia mūsų apsilankymo. Taip ir Universitetas, kuris laukia, kada su padėka, savo žiniomis ir noru jūs prisidėsite. O tai juk niekada nei per anksti, nei per vėlai ir visai nesvarbu ar jūs baigsite mokslus netrukus, ar jau baigėte juos prieš gerą dešimtmetį.

KTU alumnas Paulius Klikūnas apie darbą ES misijoje Ukrainoje: tai kontrastų šalis

Geg 24 2022

Siekiant teisingumo pasaulyje ir bandant koja kojon žengti su technologinėmis naujovėmis KTU doktorantas Paulius Klikūnas po studijų spėjo save išsibandyti skirtinguose amplua, o norėdamas prisidėti prie kaimyninės šalies gerovės išvyko dirbti į Ukrainą, kur turi galimybę panaudoti universitete įgytas žinias.

Apie tai, kaip jis išvyko į Ukrainą ir, kaip jam ten sekasi, paprašėme papasakoti paties P. Klikūno. Jis patikina, kad Ukraina –  itin kontrastinga šalis, kurioje įdomu dirbti.

Paulius Klikūnas KTU
Paulius Klikūnas

– KTU esate baigęs informacines technologijas, vėliau darbavotės teisėsaugoje, o šiandien vėl grįžote prie darbo, susijusio su technologijomis. Kodėl jūsų gyvenime vyko tokie kardinalūs pokyčiai? Ar tai buvo savęs ieškojimas, noras išsibandyti save naujoje srityje?

– Mokykloje galvojau, kad pasuksiu arba į kariuomenę, arba į teisėsaugą, nes vaikystėje diegiamas idealizmas ir patriotizmas skatino veikti. Man gerai sekėsi tikslieji mokslai, tad paklausiau tėvų patarimo ir po mokyklos baigimo iškart nėjau į karybos ir policijos mokslus, o Kauno technologijos universitete (KTU) įgijau informacinių technologijų specialybę. Galiausiai po studijų vis tiek nuėjau dirbti į kriminalinę policiją, kur teko tirti bylas, susijusias su automobilių vagystėmis, organizuotu nusikalstamumu ir korupcija.

Šiandien didžioji dalis pasaulio itin aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. Pavyzdžiui „Facebook“ paskyrą turi ir tie vartotojai, kurių namuose nėra vandens, nors jis yra gyvybiškai svarbus. Apie 80 procentų visų nusikaltimų šiandien turi skaitmeninį braižą, tad natūralu, kad ir pats veiksmas persikėlė į skaitmeninę erdvę. Tiek šie, tiek kiti papildomi argumentai paskatino mane prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

– Ar dirbant teisėsaugoje pravertė per studijas įgytas technologinis mąstymas?

– Matematinis, analitinis ir technologinis mąstymas, įgytas universitete, man tikrai padėjo dirbant teisėsaugoje. Šios savybės yra itin svarbios ir reikalingos renkant, sisteminant, analizuojant ir apdorojant didelius kiekius informacijos, siekiant suprasti, kaip funkcionuoja organizuota nusikalstama grupuotė ar norint aptikti kitų nusikaltimų bei bendrininkų pėdsakus.

Informacinių technologijų žinios ne kartą padėjo vykdant įvairias kriminalinės žvalgybos užduotis, kurių spektras yra pakankamai didelis. Naujausių technologijų panaudojimas čia ypač svarbus, siekiant neatsilikti nuo stipriai patobulėjusio nusikalstamo pasaulio.

– Šiuo metu esate Ukrainoje, kokie vėjai ten nubloškė ir kokią misiją atliekate?

– Kadangi 1991 metais buvau per mažas dalyvauti sausio įvykiuose Lietuvoje, 2014 metais, prasidėjus karui Ukrainoje, ėmiausi įvairių veiksmų, siekiant padėti Ukrainos aktyvistams, nukentėjusiems organizuojant įvairias humanitarines pagalbos siuntas, ekspedicijas.

Jausdamas, kad dar per mažai prisidėjau prie kaimyninės šalies gerovės, siekiau daugiau. Kai Ukrainoje buvo įsteigta Europos Sąjungos patariamoji misija (ES EUAM Ukraine), dalyvavau atrankoje ir laimėjau. Tad policija mane delegavo darbui Ukrainoje.

Dirbau įvairiose pareigose, susijusiose su sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo pažabojimu tiek strateginiu, tiek operatyviniu lygiu. Šiuo metu esu Kijeve, kur priimami visi sprendimai, susiję su Ukrainos dabartimi ir ateitimi.

– Žvelgiant per technologinę prizmę ir lyginant Lietuvą su Ukraina, ar didelis atotrūkis jaučiamas tarp šalių? O gal technologine prasme abi šalys žengia koja kojon? 

– Labai sunku tai įvertinti, nes Ukraina – kontrastinga šalis. Troleibuse tenka pirkti bilietėlį per kitus keleivius vairuotojui perduodant pinigus, o tuo tarpu einant į metro atsiskaitoma bekontakčiu mokėjimu. Gatvėje gali pamatyti pravažiuojantį „Moskvich“ markės automobilį, kurių mūsų šalyje jau seniai nebėra, bet už jo gali važiuoti naujausiomis technologijomis pasižyminti „Tesla“.

Žvelgiant per technologinę prizmę, Ukrainoje yra daug perspektyvių žmonių ir jeigu nebūtų šalyje tokio aukšto korupcijos lygio, technologijų srityje ji turėtų visas sąlygas tapti lydere Europoje. Girdėjau, kad programuotojai iš Ukrainos yra vieni paklausiausių Europoje.

– Gyvename XXI amžiuje, kai technologijos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tad technologinis žingeidumas mumyse tarsi savaime vystosi. Kokių savybių reikia norint neatsilikti nuo dabartinio gyvenimo tempo ir spėti su naujų technologijų kūrimu?

– Pandemija ir COVID-19 virusas stipriai sudrebino visą pasaulį ir parodė, kad technologijos tapo itin aktualios. Pandemija suteikė galimybę žmonėms sustoti, susimąstyti ir tobulėti. Ketvirtoji industrinė revoliucija dar tik pradeda įsisiūbuoti, duomenų kiekis kiekvienais metais auga eksponentiškai, tuo tarpu suspėti su įvairių technologijų vystymusi ir suvokti jų visą spektrą – debesų technologijas, dirbtinį intelektą (DI), virtualią realybę, neurolingvistinį programavimą (NLP), gilųjį padirbinį (angl. k. deep fakes) ir kita tikrai yra nelengva, bet būtina.

Manau, kad daug valstybinių sektorių, ypač saugumo, jeigu neprisitaikys prie globalios skaitmenizacijos ir nemokės jos suprasti bei panaudoti, bus pasmerkti žlugti. Siekiant neatsilikti, reikia nuolatos tobulinti žinias, nes dėl technologijų integralumo vienai su kita, optimizavimo ir žmogaus faktoriaus mažinimo reikia turėti rimtą bagažą žinių. Jeigu anksčiau pakako būti geru kūrėju (angl. k. developer), dabar rinkai reikia „SecDevOps“ specialistų, gebančių kurti, administruoti ir apsaugoti infrastruktūras, o tai net kelis kartus pakelia minimalių žinių kartelę.

– Informacinių technologijų specialistai itin paklausūs visame pasaulyje. Ko palinkėtumėte tiems, kurie dar tik svajoja apie studijas informacinių technologijų srityje?

Paulius Klikūnas misijoje Ukrainoje KTU
Paulius Klikūnas misijoje Ukrainoje

– Neseniai su kolegomis, dirbančiais specialiose tarnybose, diskutavome apie technologijas ir vienas jų tiesiog atkreipė dėmesį, kad darbuotojai atvyksta į darbą prieš aštuntą valandą ryto, tuo tarp IT specialistams leidžiama ateiti po devynių. Taip yra todėl, kad IT specialistų žiniomis paremta itin daug svarbių sprendimų ir vykdomas technologijų valdymas. Šis amžius išties yra IT specialistų.

Svajojantiems apie tokias studijas siūlyčiau neužsižaisti, o pradėti mokytis ir treniruoti kantrybę. Reikia nusiteikti, kad mokytis teks nuolatos, nes technologijos nestovi vietoje. O svajojantiems apie darbą specialiosiose tarnybose reikia koncentruotis į technologines žinias, kurių reikalauja XXI amžiaus darbdaviai. Vien tik sausos technologinės žinios, be vadinamųjų minkštųjų įgūdžių (angl. k. soft skills) ir platesnio suvokimo kaip, kam ir kodėl jos yra taikomos, tokios naudingos nebus.

– Esate KTU doktorantas, studijuojantis sritį, kur nagrinėjama, kaip tarptautiniai donorai operacionalizuoja inovacines, ketvirtos industrinės revoliucijos technologijas, siekdami padėti trečiosioms šalims. Gal jau pavyko kažką konkretaus nuveikti šioje srityje?

– Drauge su kolegomis iš KTU ir užsienio, turinčių technologinį išsilavinimą, neseniai Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įkūrėme „Fr0g Lab“ laboratoriją. Jos tikslas – tirti skaitmeninių technologijų integravimo į viešąjį sektorių galimybes ir iššūkius, teikiant prioritetą asmens laisvių, privatumo, saugumo bei teisingumo sritims. Tai pirma Lietuvoje laboratorija, skirta kelti pajėgumus ES civilinio saugumo sektoriaus misijoms technologijų panaudojimo srityje, stiprinanti ES bendro saugumo ir gynybos politiką.

Neseniai sužinojome, kad dėl analogiško poreikio būsime kviečiami prisijungti ir prie Europos gynybos bei saugumo koledžo veiklos. Nors tai ir nedidelė laboratorija su kukliu skaičiumi darbuotojų, bet turinti dideles ambicijas ir atsakomybę visos ES mastu.

Rekordinį startuolį išvystęs kaunietis: sėkmę atneša ne pinigai, o bendraminčiai

Spa 20 2021

Kartu su kolegomis internetinę žaidimų pardavimo platformą „Eneba“ sukūręs verslininkas, KTU alumnas Vytis Uogintas sako, kad daugelis svajojančių ar pradedančių verslą nežino, kad startui tėvų turto įkeisti nebūtina. Kauniečio projektui investicinis fondas iš Didžiosios Britanijos dar pradiniame etape skyrė 2,5 milijonų eurų vertės finansavimą.

Vytis Uogintas

Ši suma – didžiausia startuolio pritraukta suma Kaune 2019 metais. Pasak V. Uoginto, kuriant startuolį didesnis iššūkis yra surasti ne pinigų, o bendraminčių komandą. Be to, tokie pasiekimai reikalauja kasdienių pastangų, vien tik polėkio nepakanka.

Šiandien sėkmės lydimas jaunas verslininkas sklaido mitus, esą startuolių veikla prasideda tik šiuolaikiškose ofiso erdvėse ir kūrybinėse dirbtuvėse. Kartais būsimo verslo specifiką padiktuoja įgytos žinios, pomėgiai ir supantys bičiuliai.

Sumanymai gimė žaidžiant

„Tiesą sakant, pirmąjį verslą su bičiuliu Žygimantu Mikšta sugalvojome, kai vieną savaitę be sustojimo pliekėme „StarCraft“ strateginį žaidimą“, – šypsodamasis prisimena verslininkas, save vadinantis prisiekusiu „geimeriu“. Sėkmingą startuolių kūrimo patirtį turintys vaikinai V. Uogintas ir Ž. Mikšta pažįstami dar nuo mokyklos laikų – jie kartu mokėsi Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje.

Paklaustas, kokiems žaidimams pastaruoju metu daugiausia skiria laiko, Vytis pasakoja itin pamėgęs „Nintendo Switch“ konsolę, kuria itin patogu žaisti keliaujant. Tarp favoritų – „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“, „Super Mario Oddyssey“ žaidimai. Namuose dažniausiai žaidžia kartu su draugais, išbandydami jėgas „NBA 2K“ arba „Trivia“ tipo žaidimuose.

Vyčio manymu, žaidimų industrija – ne tik pramogos, kartu ji suteikia puikią galimybę išplaukti į platesnius verslo vandenis, dalyvaujant žaidimų kūryboje ar prekyboje. Juolab, kad ateityje žaidimų rinka tik dar labiau plėsis.

Jis prognozuoja, kad artimiausiu metu žaidimų industrijoje galima tikėtis virtualios realybės (VR) žaidimų proveržio – jau dabar esama nemažai bandymų panaudoti šią technologiją. Anot jo, ledlaužiu gali tapti po kelių mėnesių rinkoje pasirodysiantis naujas ir virtualiai realybei skirtas žaidimas „Half-Life: Alyx“, kuris gali pritraukti didžiulį žaidėjų susidomėjimą.

„Kalbant apie Lietuvą ir žaidimų verslus, noriu tikėti, kad čia yra sfera, kurioje galime lyderiauti ne tik regione, bet ir visoje Europoje“, – įsitikinęs žaidimų platformos kūrėjas, vardindamas Lietuvoje esančius privalumus.

Pasak jo, vien Kaune yra vienas geriausių į technologijas orientuotų universitetų regione, visoje šalyje netrūksta su žaidimais susijusių renginių, gausėja profesionalų bendruomenė, kuriasi vis naujos žaidimų studijos.

„Manau, kad Lietuva yra puiki šalis norint vystyti verslą, susijusį su žaidimų industrija“, – neabejoja vaikinas.

Užsienis neviliojo – norėjo likti Kaune

Tai, kad Lietuvoje galima save realizuoti ir nebūtina išvykti svetur, V. Uogintas žinojo dar nuo mokyklos laikų.

„Baigę mokyklą daugelis mano bendraamžių rinkosi emigraciją, tačiau aš norėjau savo ateitį kurti Lietuvoje. Labai daug lėmė geografinė lokacija – norėjau likti Kaune. Labai didžiuojuosi, kad mano senelio Prano Uoginto atvaizdas kabo Kauno karo muziejuje“, – pamena vaikinas, tvirtai jaučiantis savo šaknis.

Pulkininko Prano Uoginto pėdsakai palikti Lietuvos karybos istorijoje – Vyčio senelis buvo Tarpukario Lietuvos kariuomenės savanoris, vienas pirmųjų artileristų, apdovanotas Vyčio Kryžiaus, Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais.

Nors tarp svarstomų variantų buvo dabar itin madinga medicina, Vytis vis dėlto pasirinko Ekonomikos ir finansų studijas KTU Ekonomikos ir verslo fakultete.

„Kiek save pamenu, esu žmogus, kuris visuomet norėjo kažką kurti. KTU pasirodė kaip patraukliausia aukštojo mokslo vieta šioje sferoje“, – pasakoja tuometes aplinkybes.

Vytis prisimena, kad studijuodamas itin mėgo aukštosios matematikos, finansų, planavimo, statistinės analizės dalykus, todėl norėjo į tai gilintis.

„Būtent jie man suteikė daugiausiai naudingų žinių, kurių reikėjo norint sėkmingai vystyti savo verslus“, – sako KTU alumnas.

Jis pabrėžia, kad tik universitetu neapsiribojo – kaip ir daugeliui, V. Uogintui teko ragauti ir „juodų“ darbų. Dirbti vaikinas pradėjo dar 12 klasėje.

„Mokydamasis visada dirbau, teko pabandyti labai įvairių užduočių. Manau, kad įgijau be galo daug praktinių įgūdžių“, – teigia Vytis.

Pasak jo, įvairiapusė veikla padėjo įsisavinti pagrindinę gyvenimo pamoką: „Nėra darbo, kurio negalėčiau atlikti, ar užduoties, kuri man būtų nefaina – visos patirtys duoda kažką gero. Svarbu teisingai nusiteikti ir nuolat mokytis.

Jei startuoliui nepasiseka, pinigų grąžinti nereikia?

V. Uogintas juokauja, kad nors kadaise pirmojo verslo sumanymas prasidėjo nuo žaidimo, tačiau jo vystymas nebepriminė pramogų industrijos. Judviejų su bičiuliu Žygimantu rimtesnis startas prasidėjo 2011 metais.

„Viską pradėjome nuo kompiuterių taisyklos. Kurdami savo pirmąjį verslą, labai daug išmokome,“– prisimena jis.

Pasak Vyčio, palaipsniui įgyta patirtis leido imtis naujų sumanymų, tarp kurių atsirado reklamos agentūra „SEOHelis“, vėliau natūrali plėtra lėmė bendrovės „Kokosas“ atsiradimą, o po kelerių metų buvo įkurta ir IT paslaugų įmonė „Helis LT“.

„Dabartinis mūsų projektas „Eneba“ yra ilgus metus kauptos patirties vaisius, – teigia V. Uogintas, kuris startuolio finansinių pasiekimų nesureikšmina, – visi pasiekti rezultatai yra tik tarpinė stotelė ir trumpas atokvėpis prieš dar didesnius iššūkius“.

V. Uogintas iš dalies sutinka su skeptikais, kurie mano, esą rizikinga kurti startuolius ir žymiai paprasčiau savo karjerą sieti su saugia ir gerą reputaciją turinčia korporacija.

„Taip, rizikos yra, tačiau ji kitokia. Turiu įtarimą, kad daugelis žmonių nežino paprasto dalyko. Manoma, kad arba reikia sukaupti pačiam, arba pasiskolinti banke. Tačiau, norint gauti pinigų verslo vystymui, nereikės įkeisti turto – nuosavo ar tėvų“, – ramina Vytis.

V. Uogintas sako, kad pradžiai startuolius gali paremti egzistuojantys rizikos kapitalo fondai, kurie į pradedančias įmones linkę investuoti nedideles sumas. Tačiau jis pabrėžia, kad tik entuziazmo pinigams gauti nepakanka. Net ir nedidelės apimties finansavimo atveju būtina pasiruošti solidų verslo planą.

„Blogiausias scenarijus yra patirti nesėkmę, tačiau pinigų grąžinti nereiks. Vadinasi, ir rizika kitokia negu įprastai manoma. Kitaip sakant, baimė galvoje, o tikrovėje rizikuoji tik savo laiku bei energija“, – patikslina verslininkas.

Anot Vyčio, nuolatinis asmeninis ir profesinis tobulėjimas dirbant startuolyje viską atperka su kaupu.

„Bent metai tokioje įmonėje įgytos patirties pakeis pasaulėžiūrą, o net ir nepasisekus bei grįžus į standartinį karjeros kelią, visada būsi geresnis specialistas nei buvai prieš tai“, – įsitikinęs vaikinas.

Didžiausias kapitalas – ne pinigai

Viso interviu metu Vytis akcentuoja, kad verslo proveržį lemia tie, kurie dirba kartu. Net ir apie startuolio sėkmę jis kalba kukliai, nuopelnus priskirdamas ne sau.

„Jeigu sąžiningai, kol kas nemanau, kad yra labai kuo didžiuotis, nebent mūsų komanda, – sako jis, – labiausiai džiaugiuosi, kad aplinkui turiu puikus žmones, kurie ir sukelia pasididžiavimo jausmą – juk jie atlieka titaniškus darbus! Man daug smagiau matyti laimingus kolegas, o bendras mūsų visų veiklos rezultatas – tik papildomas bonusas“.

V. Uogintas įsitikinęs, kad bendraminčių likimas gali pametėti netgi tada, kai visai nesitikima.

„Jeigu, pavyzdžiui, studentas, baigęs studijas, tiksliai nežino, ką nori veikti gyvenime, nieko tokio – jūs ne vieni. Svarbu dėl to nesigraužti ir pamėginti mėgautis savęs ieškojimo procesu. Būtent iš šio ieškojimo atsirado ir tai, kas mane lydi iki šiol – komanda. Visada džiaugiausi turėdamas puikius draugus, kolegas, su kuriais galima kurti. Ir nesvarbu ką –  megstamo žaidimo „klaną“ ar verslą“, – apibendrina V. Uogintas, kurio startuolis praėjusiais metais pritraukė rekordinę investiciją Kaunui.

KTU alumnė Sandra Goroškaitė: tarptautinių magistrantūros studijų nauda – neįkainojama!

Vas 10 2021

Šiais metais startuoja nauja jungtinė tekstilės inžinerijos magistrantūros programa WE-TEAM (World Textile Engineering Advanced Master), finansuojama pagal ERASMUS MUNDUS programą, kurioje dalyvauja ne tik Europos, bet ir Japonijos universitetai.

„Tai puiki galimybė mūsų studentams įgyti prestižinio Europos universiteto išsilavinimą, tuo pačiu neprarandant galimybės įgyti ir KTU diplomą“, – teigia tarptautinės programos komiteto narys, Gento universiteto bei KTU MIDF profesorius Rimvydas Milašius. WE-TEAM programoje be prof. R. Milašiaus dėsto ir KTU MIDF profesorė Daiva Mikučionienė.

WE-TEAM yra nauja buvusių E-TEAM studijų, tarptautinės AUTEX asociacijos vykdomų jau beveik 20 metų, versija. Savo patirtimi, studijuojant E-TEAM, sutiko pasidalinti KTU alumnė Sandra Goroškaitė, praeitų metų birželį puikiai apgynusi magistro baigiamąjį darbą.

– Kas paskatino rinktis tarptautines magistrantūros studijas E-TEAM?

 – Tik išgirdus apie šias studijas bei jų principą, man iškart tapo aišku – tai naujas mano tikslas. Aplankyti trys skirtingi užsienio universitetai, kiekvieną savaitę klausomos vis kitos paskaitos, naujausia informacija, kuria dalijasi geriausi tekstilės srities profesoriai, tiesiog garantuoja geriausią įmanomą studijų kokybę.

Kadangi bakalauro metu man labai norėjosi dalyvauti veikloje, kur žinios nesibaigtų tik išklausytomis paskaitomis, man šios tarptautinės studijos pasirodė puiki galimybė sužinoti, ką gi veikia ir kuriose temose dirba tekstilės ekspertai ir studentai Europoje.

Vien pati idėja apie suvienytą visos Europos tekstilės specialistų kolektyvą, galimybę susipažinti su šios srities žinovais iš kitų šalių mane labai sužavėjo. Prancūzijoje, kur praleidau pirmąjį semestrą, vakarais susirinkdavo pilna sporto salė tekstilininkų žaisti badmintoną! Buvo nerealu suprasti, kad mūsų tiek daug.

– Kas labiausiai patiko, koks šių studijų išskirtinumas?

 – Kiekvienas modulis buvo dėstomas geriausiai tą sritį išmanančių profesorių. Kiekviena diena buvo pilna informacijos, apie kurią dar nebuvau girdėjusi. Neįkainojama galimybė susipažinti su priimančio universiteto vykdomais tyrimais tekstilės inžinerijos srityje, laboratorijomis.

Lodzės technikos (Lenkijos) bei Boraso (Švedijos) universitetai stengėsi parodyti kiek įmanoma daugiau įrangos, su kuria dirba jų studentai. Susipažinome su daugybe tarptautines studijas pasirinkusių studentų, esant galimybei leisdavome savaitgalius kartu.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti, studijuojant skirtingų šalių universitetuose?

 – Didelių iššūkių, apart pačių studijų, nebuvo. Galbūt kartais priimančiosios šalies kalbos barjeras, kuris ypatingai jautėsi Prancūzijoje. Ne visi personalo darbuotojai mokėjo atsakyti į mums rūpimus klausimus, tačiau tuo ir žavi ši kelionė, kad būdą išspręsti problemą vis tiek turėjome rasti – ir radome!

– Kokią pridėtinę vertę suteikė šios tarptautinės studijos? Ar įgyta patirtis naudinga profesinėje karjeroje?

 – Be abejonės! Sutikti skirtingų tautybių, religijų, įsitikinimų žmonės išmokė dar daugiau tolerancijos, pagarbos kitam, kito nuomonei. Buvo įdomu būti grupėje su skirtingų tautybių ir tradicijų žmonėmis, teko išmokti tris kartus pagalvoti prieš sakant, kad nenoromis neįžeistum šalia esančio. Laikui bėgant, pažinome vienas kitą ir tapome viena komanda tiek studijų, tiek laisvalaikio metu. Manau, kad man tai labai padeda dabar darbe, nes net ir Lietuvoje visi esame skirtingi ir kiekvienas turime teisę į savo nuomonės bei poelgių laisvę.

Taip pat studijų metų kas savaitę sutiktas vis kitas profesorius privertė išmokti greitai prisitaikyti prie ne tik pasikeitusio dėstomo dalyko, bet ir dėstymo stiliaus (moduliai dėstomi ciklais). Vieną savaitę pasitikdavome su elektronika tekstilėje, o kitą pirmadienį jau pradėdavome gilintis į polimerines medžiagas.

Tas pats ir darbe – kiekvieną dieną naujas iššūkis, kuriam ne visada gali pasiruošti iš anksto, todėl išsiugdytas gebėjimas nusiraminti ir suvaldyti emocijas bei mintis man be galo padeda.

– Kur ir ką šiuo metu dirbate?

– Esu medžiagų vystymo inžinierė didelėje mezgimo, apdailos bei siuvimo įmonėje UAB Omniteksas, Kaune. Aš esu atsakinga už įmonių grupės gaminamų medžiagų vystymą, planuoju, organizuoju, stebiu ir valdau naujų medžiagų kūrimo procesą.

Dirbu komandoje – bendradarbiauju tiek su pardavimų vadybininkais, tiek su laboratorijomis, tiek su gamybos skyriumi. Padedu analizuoti mūsų pasiektus rezultatus, įvertinti, kokie pokyčiai yra būtini, siekiant pašalinti vieną ar kitą problemą.

Taip pat dalyvauju seminaruose. 2020 m. lapkričio mėnesį  paruošiau ir skaičiau pranešimą „Tvari mada: kanapė, vilna ir regeneruoti pluoštai – būtinybė moderniam rūbui“, kurio metu supažindinau su tvarių medžiagų aktualijomis, akcentavau mūsų įmonės veiklą, kur ypatingas dėmesys skiriamas tvariems produktams, kanapės pluoštui, bioskaidžiam poliamidui, perdirbtam poliesteriui, organinei medvilnei bei RWS (Atsakingos vilnos gamybos standartas) standartą atitinkančiai vilnai.

Įmonė dalyvauja įvairiausiose tarptautinėse parodose, kuriose mūsų sukurtos medžiagos nuolat laimi nominacijas, yra pripažįstamos geriausiomis pasaulio mastu. Dėl pasaulinės pandemijos didelis dėmesys skiriamas funkcinėms medžiagoms, iš kurių gaminame  kaukes, rūbus medikams ir ligoniams. Tokios veiklos rezultatas – dvi mūsų medžiagos jau turi patvirtintą antivirusinio efektyvumo įrodymą ir net keliolika – antibakterinio aktyvumo.

– Ar rekomenduotumėte šias studijas kitiems?

– Rekomenduočiau visiems, kurie siekia daugiau, kurie nori iššūkio sau, nori pažinti pasaulį ir save, siekia tobulėti tiek socialinėje, tiek profesinėje srityje.

– Ką patartumėte abejojantiems?

 – Pirmiausia reikia patikėti savimi, nes nė vienas, pradėjęs kažką naujo, nėra garantuotas, kad pavyks. Bet būtent asmeninių prioritetų ir tikslų susidėliojimas man padėjo apsispręsti. KTU bakalauro studijos taip pat buvo iššūkis, nors studijos vyko lietuvių kalba. Retkarčiais studijų metu man teko derinti ir darbą, todėl lengva nebuvo.

Šis kelias taip pat nebus lengvas, bet juo eiti verta. Žinių troškimas atveda prie dar vieno kantrybės ir valios šaltinio, apie kurį net nežinome esant.

Programa pratęsia prieš tai vykdytas tarptautines magistrantūros studijas E-TEAM. WE-TEAM studijas galės rinktis studentai, įstoję į KTU Tekstilės ir aprangos technologijos magistrantūros programą. Šių studijų ypatumas yra tas, kad kiekvieną semestrą magistrantai studijuoja vis kitame universitete.

2021-2023 metų laidos studentai pirmąjį semestrą studijuos Gento universitete Belgijoje, antrąjį – Vakarų Atikos universitete Graikijoje, o trečio semestro vietą galės rinktis tarp Kijoto technologijos instituto  Japonijoje ir Boraso universiteto Švedijoje.

Baigiamajam semestrui studentai galės grįžti atgal į KTU, arba rinktis bet kurį kitą universitetą, kuris yra studijų programos partneris. Geriausi studentai gaus ne tik nemokamas studijas, bet ir stipendiją. Siekiant gauti mokymosi stipendiją, iki vasario 28 dienos reikia užpildyti paraišką programos tinklalapyje https://we-team.education/the-procedure-in-5-steps/. Siekiant mokytis gaunant ERASMUSparamą, iki birželio 1 dienos reikia užpildyti paraišką programos tinklalapyje https://we-team.education/the-procedure-in-5-steps/ .

KTU alumno Mariaus Baranausko patirtis: Kanadoje mane stebino viskas

Sau 06 2021

Vos baigę mokyklą abiturientai skuba pasirinkti jiems patinkantį universitetą ir studijas, vėliau ieškosi geresnio darbo ir siekia tapti savo srities profesionalais. Dažniausiai tokie pasirinkimai vedami nuoseklaus planavimo. Bet kas nutiktų, jeigu savo nuosekliam planavimui duotume šiek tiek laisvės ir priimtume gana spontanišką sprendimą? Būtent taip pasielgė Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Marius Baranauskas, kuris šiandien yra už Atlanto vandenyno.

Prieš keletą metų M. Baranauskas KTU baigė Architektūros bakalauro studijas ir visai negalvojo, kad šiandien jis gyvens ir dirbs Kanadoje. Visuomet laikęsis nuoseklaus planavimo, vaikinas nutarė surizikuoti ir pabandyti pagyventi kitaip, kardinaliai pakeičiant gyvenamą aplinką ir darbo pobūdį.

Pasak Mariaus, šiandieninis pasaulis juda itin greitai, tad reikia stengtis suspėti su tuo tempu ir drauge siekti savo sėkmės. Būsimiems studentams jis pataria būti smalsiems, žingeidiems ir išnaudoti visas gyvenime pasitaikančias galimybes.

Ar teisingas studijų pasirinkimas yra raktas į sėkmingą ateities karjerą?

Tikslus studijų pasirinkimas gali būti raktas į sėkmingą karjerą, bet vien tik studijų programos neužteks. Norint, kad karjera klostytųsi sėkmingai, studentas turi būti aktyvus savo srities sekėjas, nes pasaulis juda beprotišku greičiu. Universitetas – vienas įrankių, padedančių palaikyti tempą, bet yra gausybė kitų įrankių, kuriuos privalu taikyti, kad suspėtum judėti tuo pačiu greičiu. Jeigu studijos pasirenkamos teisingai, tuomet tarsi automatiškai atsiranda „ekosistema“ tarp Universiteto ir aktyvių studentų, kur vienas kitą papildo. Juk bendradarbiaujant tobulėjama, tad tik taip gali būti pasiekta sėkmė.

Kuo studijos KTU ir užklasinė veikla jums buvo naudinga, gal įgytą patirtį pritaikote šiandieniniame darbe?

Kiekvienas žingsnis žengtas Universitete atneša vienokios ar kitokios patirties, kurią galima pritaikyti darbe ar gyvenime. Man studijos reiškia bendradarbiavimą, kur išvien dirbama tiek su dėstytojais, tiek su bendrakursiais. Žinojau, kad Universitetui turiu duoti ne mažiau negu jis man duoda. Kūriau tą „ekosistemą“, stengiausi daug kalbėti apie naujausias tendencijas, siūlyti būdus, kaip galima būtų juos pritaikyti programoms.

Mūsų kursas buvo pirmasis, kuris kursinius darbus pradėjo vizualizuoti ne vien akvarele ir pieštuku, bet taipogi  kompiuterinėmis programomis. Būtent tokią patirtį taikau ir savo profesiniame kelyje. Visuomet stengiuosi būti išgirstas, diskutuoti, bendradarbiauti ir visai nesvarbu ar kalbėčiausi su įmonės prezidentu, ar šalia sėdinčiu kolega.

Kaip klostėsi jūsų karjeros kelias po studijų? Kas atvedė iki Kanados?

Studijoms einant į pabaigą, mano baigiamąjį darbą kuravo architektas Gintautas Natkevičius, kuris mane įkvėpė kaip asmenybę ir savo srities profesionalą. Iš jo nuolatos jaučiau didžiulį palaikymą, kuomet bandydavau savo bakalauriniame darbe įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Būtent taip įsivaizdavau tikrą darbo aplinką.

Man pasisekė, kad iškart po studijų buvau priimtas dirbti į vieną didžiausių architektūros biurų Lietuvoje, kur pamačiau, kiek daug reiškia komandinis darbas ir bendradarbiavimas. Man buvo didžiulė garbė dirbti su protingais, savo sritį gerai išmanančiais, geranoriškais ir draugiškais žmonėmis. Būdamas tokioje apsuptyje stengiausi kuo daugiau išmokti, tuo pačiu domėjausi naujomis projektų rengimo technikomis.

  1. Natkevičiaus ir partnerių architektų biure pradėjau dirbti būdamas labai jaunas, vos baigęs studijas. Žinojau, kad jeigu įsitvirtinsiu Lietuvoje, taip ir neturėsiu galimybės pažinti kitokios darbo kultūros, tad vedinas smalsumo ir kolegų palaikymo, surizikavau ir sudalyvavau atrankoje dėl vienerių metų darbo vizos Kanadoje. Mano paraiška buvo sėkminga ir taip patekau į laimingųjų sąrašus. Gavęs vizą ilgai dėliojau pliusus ir minusus. Nors Lietuvoje įžvelgiau daugiau privalumų nei už Atlanto, vis tik išvykau metams pasisemti ir kitokios darbinės bei gyvenimiškos patirties.
  2. Natkevičiaus biuro kolektyvas mane skatino siekti savo svajonių, padrąsino, siūlė visokeriopą palaikymą, tad po intensyvių paieškų skridau jau turėdamas keletą pasirinkimų karjeroje. O dabar greitai jau teks ruoštis grįžti atgal.

Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgėte dirbant Lietuvoje ir Kanadoje?

Iš esmės skiriasi viskas – nuo projektų apimties iki darbo kultūros suvokimo. Biuras, kuriame šiuo metu dirbu, vien Vankuveryje turi 100 projektuotojų, dar du kartus tiek projektuotojų yra kituose Kanados miestuose. Prie vieno projekto dirba 10-30 architektų, kai tuo tarpu Lietuvoje dirbdavome po 1-2 architektus. Čia labai daug dėmesio skiriama komandoms, jų sudarymui, reguliavimui, informacijos ir darbo krūvio dalinimosi optimizavimui. Projektai, prie kurių dirbu, reikalauja išspręsti ir visus techninius klausimus, tad pasitelkiami išorės konsultantai ir technologai. Lietuvoje dažniausiai tuo rūpinasi rangovas ir konstruktoriai.

Architektas nurodo gabaritus, matmenis ar medžiagas svarbias estetiniam poveikiui. Taip pat čia kitoks požiūris į viršvalandžius, nes provincijoje viršvalandžiai mokami padidintu tarifu. Todėl įmonės stengiasi optimizuoti darbą taip, kad tilptų į 8 valandas.

Kaip koronaviruso pandemija paveikė jūsų darbą?

Dėl netikėtai užklupusios pandemijos jau 7 mėnesius dirbu iš namų, kai kolegos Lietuvoje vos kelias savaites darbavosi per nuotolį. Mūsų įmonė pilnai perėjo prie darbo iš namų aplinkos, kur visi pokalbiai su kolegomis persikėlė į virtualią erdvę. Visiems tai yra nauja patirtis su neregėtais iššūkiais.

Keldamasis gyventi į Kanadą vyliausi gauti kitokios, mums, lietuviams nepažįstamos darbo kultūros, tad tai išsipildė su kaupu. Net ir dabar daug ką tenka mokytis iš naujo, bet man tai patinka, nes kiekvienas įveiktas iššūkis įkvepia ir duoda nepamirštamos patirties.

Kaip jus priėmė kolektyvas, žinodamas, kad esate iš Lietuvos? 

Dėl to, kad atvykau iš Lietuvos, išskirtinio dėmesio nesulaukiau. Pradžioje kolegoms buvo smalsu sužinoti iš kur atvykau, bet tai buvo abipusis domėjimasis, nes didžioji dalis biure dirbančių žmonių patys yra iš kur nors atvykę, tad tiesiog apsikeisdavome atvykimo istorijomis. Sutikau nemažai kolegų, kurie yra girdėję apie Lietuvą, o kai kurie net yra čia pabuvoję arba juos sieja giminystės ryšiai.

Kas labiausiai nustebino svečioje šalyje ir ko pasiilgstate iš gimtinės?

Pirmomis savaitėmis stebino viskas, pradedant transporto priemonių dydžiu, baigiant nepakartojamo grožio gamta ir miesto sąlyčiu su ja. Dažnai tenka girdėti žmonių atvykimo istorijas, kai susiduriama su sunkumais ieškant būsto ar darbo. Laimei, man šiuo atveju labai pasisekė, nes nekilo jokių didesnių iššūkių, neturėjau sunkumų nei susirandant būstą, nei darbą. Viskas vyko pagal planą.

Didžiausias sunkumas su kuriuo teko susidurti – emocinis, buvo labai gaila palikti šeimą, draugus, kolegas. Su visais turėjau puikius santykius. Skrendant už Atlanto, į vakarinę Amerikos pakrantę, supranti, koks tai didžiulis atstumas ir, koks didelis yra laiko juostos skirtumas. Tai tampa tikru iššūkiu palaikant ryšius su Lietuva, nes didžiąją dalį mūsų dienos Lietuva miega, ir atvirkščiai.

Kaip leidžiate laisvalaikį svetur?

Vasarą daug keliavome, kopinėjome po kalnus, stovyklavome. Gamtos grožis čia yra beribis, taip pat, kaip ir masyvūs tos gamtos plotai. Taip pat vasarą žaidžiau tenisą, bėgiojau. Tuo tarpu žiemą pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas – slidinėjimas.

Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimą, ypač pandeminiu laikotarpiu?

Iš tiesų pandemija tik pailgino tą atstumą iki Lietuvos. Anksčiau bent pasąmonėje buvo aišku, kad gali bet kada nusipirkti bilietą atgal ir grįžti nors savaitei namo. Šiuo metu viskas yra kur kas sudėtingiau. Su artimaisiais bendraujame internetu, per socialinius tinklus ar susiskambindami. Iš tikrųjų toks bendravimas labai padeda, nes neįsivaizduoju, kaip reikėtų bendrauti tradiciniais laiškais.

Norėtųsi susisiekti su Lietuva ir dažniau, bet tam nelieka laiko, nes veiklos čia netrūksta, o dar ir laiko juostų skirtumas prisideda.

Kokie jūsų artimiausi ateities planai?

Nemėgstu kalbėti apie planus. Jeigu prieš 5 metus manęs kas nors būtų paklausęs apie artimiausius planus, tikrai nebūčiau paminėjęs Kanados, bet taip jau susiklostė, kad dabar esu čia. Planavau vasarą su automobiliu keliauti po JAV ir Kanadą, o tuomet grįžti atgal į Lietuvą. Taipogi dar visai neseniai buvo planas keliauti nors metams padirbėti į Australiją, bet pandemija jau pakoregavo planus. Tad kol kas tai lieka tik planais.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

Stojantiems siūlau žiūrėti į studijas kaip į bendradarbiavimo erdvę. Linkiu suprasti, kad universitetas jiems reikalingas lygiai tiek pat, kiek jie yra reikalingi universitetui. Patariu visada drąsiai reikšti savo mintis ir idėjas tiek dėstytojams, tiek dekanams ar universiteto administracijai. Net jeigu tuo metu taip neatrodo, jos yra labai svarbios vystant galingą, pasaulinio lygio universiteto struktūrą.

Nereikėtų apsiriboti vien tik studijų programomis, skatinčiau domėtis pasaulio įvykiais, būti žingeidiems ir atviriems. Juk niekada negali žinoti, kokios sukauptos žinios pravers ateityje.

KTU alumnė Indrė Grigaravičiūtė: norėčiau priartėti prie naikintuvų

Lap 30 2020

KTU alumnės patirtis: nuo žygių kalnais iki šuolių parašiutu ir noro priartėti prie naikintuvų

Veikiausiai ne vienas, ką tik studijas baigęs studentas, pasvajoja susirasti gerą, mėgstamą darbą ir taip užsitikrinti sau orią ateitį. Bet kaip reaguotumėte, jeigu naujoje darbovietėje jus pasitiktų su gėlėmis ir dovanėlėmis? Būtent taip nutiko vienai Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnei Indrei Grigaravičiūtei, kuri yra aktyvi, veikli tiek moksluose ir darbe, tiek ir gyvenime.

Indrė Grigaravičiūtė KTU baigė Nuotolinio mokymosi informacinių technologijų studijas ir įgijo magistro laipsnį. Aktyviai leisti laisvalaikį ir keliauti itin mėgstanti Indrė nepabūgo kelionių ir studijų metais, kuriose stengėsi sukaupti kuo daugiau naujos gyvenimiškos patirties, praversiančios vėlesniuose gyvenimo etapuose.

Indrės šypsnis prieš šuolį su parašiutu

Jos gyvenimas pilnas nuotykių ir iššūkių, tad ir sulaukusi darbo pasiūlymo Norvegijoje, kur ją pasitiko su gėlėmis ir dovanėlėmis, ji nė kiek nesuglumo. Mergina prisipažįsta, kad ją sunku nustebinti, nes yra išbandžiusi aibę įvairiausių veiklų, nuo žygių kalnuose iki šuolių parašiutu. Bet ji vis dar turi neišpildytų svajonių, kurių viena – noras priartėti prie naikintuvų.

Kuo studijos KTU jums buvo naudingos?

Esu dėkinga savo magistro darbo vadovui KTU Informatikos fakulteto Katedros vedėjui ir docentui Tomui Blažauskui už galimybę studijų metu dalyvauti dvejose mainų programose. Pagal „Erasmus+“ mainų programą pusei metų išvykau studijuoti į Austriją. Vėliau, pagal dvišalę universitetų mainų programą, dar pusmetį galėjau studijuoti Taivane. Tuomet įgyta tarptautinė patirtis atvėrė galimybę Norvegijoje atlikti praktiką, ją įgyvendinti padėjo organizacija IAESTE (The International Association for the Exchange of Students for Technical Experience).

Sulaukdama tokių pasiūlymų, stengiuosi juos maksimaliai išnaudoti ir kiekviename žingsnyje semtis žinių, kurias galėčiau panaudoti darbe.

Kaip po studijų atsidūrėte Norvegijoje?

Magistro studijų metu, atlikdama sistemų programuotojos praktiką Norvegijoje, iš tos pačios įmonės sulaukiau pasiūlymo tęsti veiklą kaip pilnavertis įmonės darbuotojas. Tad Norvegijos įmonėje įgytas žinias grįžusi pritaikiau magistro darbo rengimui ir apsigynus jį, vėl išvykau į Norvegiją. Daugiau kaip du metus dirbau IT įmonėje Trondheime mieste. Vėliau sulaukiau pasiūlymo persikraustyti į Oslą ir prisijungti prie startuolio, kaip technikos vadovė. Ši patirtis buvo be galo įdomi ir naudinga, nes per pusantrų metų pamačiau kaip įmonė išaugo nuo 50 iki 500 darbuotojų, pelnė įvairiausius apdovanojimus ir toliau sėkmingai tebeauga.

Dar šiemet planuoju prisijungti prie įmonių grupės, kuri teikia programinę įrangą ir skaitmeninius sprendimus, tokius kaip dirbtinis intelektas, jūrinis modeliavimas ir laivyne bei naftos platformose naudojamą automatiką.

Jau kurį laiką dirbate Norvegijoje, kokius privalumus išskirtumėte?

Viskas labai priklauso nuo pačios įmonės, kurioje yra dirbama. Tiesa, pastebėjau, jog Norvegijoje yra mažiau diskriminuojamos moterys, dirbančios IT srityje. IT įmonės siekia turėti įvairaus amžiaus, lyties, kitų kultūrų ir šalių darbuotojų. Jei žmogus turi tarptautinės patirties, tai yra papildomas privalumas ieškant geriau apmokamo darbo.

Dar vienas pastebimas skirtumas, esantis daugelyje Norvegijos įmonių – bandomojo laikotarpio terminas, kuris trunka 6 mėnesius. O pateikus prašymą dėl išėjimo iš darbo, toje pačioje darbovietėje atidirbami dar 3 mėnesiai. Tokiu būdu yra sumažinamas streso kiekis darbuotojui ir darbdaviui, nes abi šalys turi laiko pasiruošti pokyčiams.

Kaip jus paveikė pandemija ir įvestas karantinas?

Karantinas Norvegijoje šiek tiek švelnesnis negu Lietuvoje. Žmonės leido laiką namuose, kalnuose ir paisė saugumo taisyklių. Nors norvegams draudė vykti į vasarnamius, jie be kaukių galėjo naudotis sporto salėmis ir viešuoju transportu.

Laisvą nuo darbo laiką nutariau išnaudoti prasmingai – užsiregistravau į savanores Norvegijoje įsikūrusioje Lietuvos ambasadoje. Bendromis jėgomis su ambasados darbuotojais per 24 valandas sukūrėme koronaviruso projektą, kuriame talpinama aktuali Norvegijos ir Lietuvos valdžios institucijų informacija bei yra sudaryta galimybė gauti medicinines konsultacijas iš lietuvių gydytojų, įskaitant ir psichologinę pagalbą.

Mažiausiems bendruomenės nariams buvo vedamos nuotolinės lituanistinių mokyklėlių pamokos, tad buvau atsakinga už 15 savanorių mokytojų supažindinimą su technologijomis, reikalingomis nuotoliniam mokymui.

Kaip jus priėmė darbo kolektyvas, žinodamas, kad esate iš Lietuvos? 

Darbo kolektyvas mane priėmė taip, kaip ir kitus įmonės darbuotojus – pasitiko su gėlių puokšte ir įmonės suvenyrais, naudingais bei pritaikomais tiek darbe, tiek namuose ar laisvalaikio metu.

Kas labiausiai nustebino svečioje šalyje?

Labiausiai tebestebina Norvegijos gamta, ypač kraštovaizdžiai nuo viršukalnių, kurie yra išties įspūdingi. Tiesą pasakius, darbo pradžia Norvegijoje buvo viena iš lengvesnių, nes visus dokumentus padėjo paruošti IAESTE organizacija.

Pirmąjį kultūrinį šoką patyriau gyvendama Indijoje, o apkeliavus 30 šalių supranti, jog kiekviena šalis turi savų atspalvių, kaip ir Lietuva.

Kaip svečioje šalyje leidžiate laisvalaikį?

Mano laisvalaikio leidimo spektras yra labai platus ir intensyvus, jis praturtintas žygiais į kalnus, šuoliais parašiutu iš lėktuvo, skraidymais vėjo tunelyje, buriavimu, pasiplaukiojimais baidarėmis upėmis ir aplink fiordus, tinklinio žaidynėmis, važinėjimais dviračiu, sportinių šokių treniruotėmis ir varžybomis. Kartais prisidedu prie įvairių meno projektų kaip modelis ar operatorė.  Esu be galo smalsi ir drąsi, tad keliaudama aplink pasaulį mielai išbandau įvairias sporto šakas.

Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimus, ypač pandeminiu laikotarpiu, kuomet kelionės yra ribojamos?

Pasiilgtu šeimos ir draugų, bet visada džiaugiuosi galėdama juos aplankyti vos porą valandų trunkančiu skrydžiu. Stengiuosi keliones suderinti su darbu. Šiuo metu tai daryti netgi paprasčiau, nes darbas yra iš namų, todėl atsižvelgus į karantino taisykles, galima aplankyti šeimos narius ir draugus. Džiaugiuosi, kad Norvegija turi gana gerus Covid-19 rodiklius, tad atvykus į kitą šalį, dažniausiai karantinas netaikomas.

Kokie artimiausi ateities planai?

Ateityje planuoju save išbandyti naujose pareigose įmonėje, kuri yra atsakinga už Norvegijos kariuomenės įrangą. Nors teko pabuvoti naftos platformoje, paskraidyti sraigtasparniais, norėtųsi priartėti ir prie naikintuvų, jie mane domina tiek savo įranga, teik valdymu.

Esu adrenalino mėgėja, tad praėjusią vasarą, vietoje kaitavimo, išbandžiau šuolius parašiutu Lietuvoje ir Norvegijoje. Ši veikla man pasirodė labai įdomi, todėl dabar svajoju Lietuvoje atlikti šuolį su parašiutu iš karšto oro baliono, o Norvegijoje iššokti iš sraigtasparnio.

Ar manote, kad teisingas studijų programos pasirinkimas yra raktas į sėkmingos karjeros ateitį?

Studijų kryptį siūlau rinktis atsižvelgus į savo pomėgius, tokią, kuri labiausiai trauktų, nes tada bus kur kas lengviau studijuoti. Studijų programos suteikia pagrindines žinias, bet ne visada to pakanka, kad pradėtum sėkmingą karjerą. Kuo daugiau įvairesnės patirties studentai galės prikaupti studijų metu, tuo jiems bus lengviau sužinoti, ko iš tiesų jie nori siekti gyvenime ir kokį darbą norės rinktis.

Jei dirbsi srityje, kurią mėgsti, tuomet ir kelias į sėkmę bus lengvesnis.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

Palinkėčiau nebijoti permainų, naujovių, iššūkių ir palaipsniui siekti savo svajonių, o pasitaikius progai, išnaudoti ir tarptautines praktikas, nes jų patirtis gyvenime tikrai pasitarnaus.

KTU alumno Tautvydo Šimanausko patirtis: per dvejus metus keturios šalys ir platus kontaktų tinklas

Lap 17 2020

Kasmet abiturientams tenka gerokai pasukti galvą, kol išsirenka tinkamą studijų kryptį, po kurių seka svajonių darbo paieškos. Ne vienas studentas prisipažintų, kad šią užduotį reikia atlikti labai gerai, o žingsniai turėtų būti itin nuoseklūs.

Būtent tokiu įsitikinimu vadovavosi Tautvydas Šimanauskas, prieš dvejus metus baigęs Kauno technologijos universitetą (KTU). Statybų krypties studijas pasirinkęs KTU alumnas dėjo visas pastangas, kad galėtų dirbti vienoje garsiausių kompanijų Europoje. Šiandien jis gali lengviau atsikvėpti, mat jo siekis buvo tinkamai įvertintas ir savo karjerą jis kuria užsienyje, o apie grįžimą gimtinėn kol kas negalvoja.

Svajonių darbo ieškantiems studentams jis pataria nuosekliai planuotis, nenuleisti rankų, kai nesiseka ir daugiau pasitikėti savimi.

Prieš porą metų baigėte studijas KTU. Kokios krypties studijos tai buvo?

Visuomet žavėjausi statyba ir architektūra, tad nenuostabu, kad ir studijų programą rinkausi iš šios srities. KTU Statybos ir architektūros fakultete studijavau „Pastatų inžinerines sistemas“. Po bakalauro studijų nutariau tęsti mokslus ir siekti magistro laipsnio, tad toliau rinkausi programą „Darnūs ir energetiškai efektyvūs pastatai“. Dabar pagal išsilavinimą esu statybų inžinierius.

Ar teisingas studijų pasirinkimas yra raktas į sėkmingą ateities karjerą?

Dalinai. Manau, kad daug svarbiau yra pasirinkti tinkamą sritį, o ne konkrečią studijų programą. Baigtos studijos ir įgytas diplomas suteikia galimybes išbandyti save plačiojoje darbo rinkoje. Juk baigęs inžinerijos studijas galėjau rinktis klasikinį kelią ir dirbti inžinerinių sistemų projektuotuoju, bet, dar bakalauro studijų metu atlikęs praktiką, žinojau, kad noriu kažko kito. Todėl ieškojau pozicijos, kuri būtų universali ir visapusiškai leistų save realizuoti.

Manau dažna klaida, kurią daro daugelis absolventų ar moksleivių, besirenkančių studijas – įsivaizdavimas, kad baigęs tam tikrą studijų programą galės dirbti tik atitinkamose siaurose pozicijose. Bet reikia atsiminti, kad studijos universitete suteikia ne tik žinias pagal pasirinktą specialybę, bet ugdo ir bendruosius gebėjimus bei supratimą apie atskiras veiklos sritis, mano atveju – statybos sektorių.

Kuo studijos KTU ir užklasinė veikla jums buvo naudinga?

Studijos suteikė žinių apie statybos sektorių, šiuolaikines tendencijas, išmokė analizuoti ir planuoti. Nuo pat studijų pradžios buvau įsitraukęs į studentiško judėjimo veiklas. Derinti papildomas atsakomybes studentų atstovybėje su gerais studijų rezultatais buvo nemenkas iššūkis. Bet buvau įsitikinęs, kad papildomos veiklos negali turėti neigiamos įtakos mano studijų rezultatams. Priešingai, tikėjau, kad jos praturtins mano studijų metu įgytų kompetencijų sąrašą.

Prisipažinsiu, kad kartais nebuvo lengva, bet šį tikslą pavyko įgyvendinti maksimaliai. Būdamas studentų atstovybės vadovu sugebėjau parašyti baigiamąjį darbą, kurį įvertino kaip geriausią projektą grupėje. Itin geri buvo ir studijų rezultatai, tiek bakalauro, tiek magistro studijų metu.

Ar tą patirtį pritaikote šiandieniniame darbe?

Tikrai taip. Papildoma veikla man buvo labai naudinga, nes išsiugdžiau savidisciplinos įgūdį ir įgavau pakankamai užsispyrimo siekiant užsibrėžto tikslo. Šias įgytas patirtis pritaikau ne tik darbe, bet ir įvairiose situacijose.

Kaip klostėsi jūsų karjeros kelias po studijų?

Po magistrantūros studijų ieškojau galimybių įsidarbinti kurioje nors tarptautinėje kompanijoje. Pretendavau į keletą įmonių Skandinavijos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Deja, pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi. Tuomet skyriau daugiau laiko savo pasiekimų portfelio atnaujinimui.

Iš karto po to, per socialinį tinklą „LinkedIn“, su manimi susisiekė Baltijos šalyse veikianti ir moderniausias technologijas pasaulio statybų pramonei pristatančios grupės „Hilti“ atstovė su pasiūlymu sudalyvauti talentų ugdymo programos atrankoje. Pasiūlymas labai nudžiugino, nes atitiko tai, ko ieškojau – tarptautinės kompanijos statybų sektoriuje bei galimybės įgyti patirties dirbant daugiakultūrinėje aplinkoje.

Ar lengvai patekote į „Hilti“?

Buvo keli atrankos etapai Lietuvoje, Latvijoje ir Rusijoje (Maskvoje). Pastarajame teko varžytis su kolegomis iš viso regiono, nes buvau vienintelis atstovas iš Baltijos šalių. Po trijų dienų interviu maratono gavau pasiūlymą prisijungti prie kompanijos kaip globalios absolventų ugdymo programos dalyvis.

Programa truko dvejus metus. Pirmaisiais metais dirbau pardavimų vadybininku Lietuvoje ir buvau atsakingas už esamų klientų aptarnavimą bei naujų paiešką Kauno regione. Vėliau dirbau projektų vadovu ir skirtingose šalyse kuravau 3 skirtingus projektus: Rygoje darbavausi finansų skyriuje, Prahoje dirbau marketingo komandoje, o Lichtenšteine – naujų produktų vystymo grupėje.

Ar pasibaigus programai buvote įdarbintas „Hilti“?

Dveji metai dalyvaujant tarptautinėje programoje, kurios tikslas paruošti absolventus sėkmingai karjerai kompanijoje, buvo išties įdomūs: turėjau galimybę dirbti 4 skirtingose komandose ir išbandyti save skirtingose pozicijose, susibendravau su kolegomis iš viso pasaulio.

Socialinis projektas Bosnijoje ir Hercogovinoje

Programos metu turėjome keletą bendrų veiklų, tokių kaip: socialinis projektas Bosnijoje ir Hercogovinoje, statant gyvenamuosius namus ar bendros studijos apie verslo strategiją, finansus ir skaitmenizaciją IMD Business School, Šveicarijoje.

Pasibaigus programai gavau pasiūlymą toliau dirbti kompanijoje kaip produktų vadovas viename iš produktų vystymo skyrių kompanijos būstinėje, Lichtenšteine. Šiuo metu dirbu su keliais skirtingais techniniais projektais ir esu atsakingas už sėkmingą globalų veiklų įgyvendinimą.

Kokius privalumus išskirtumėte dirbant užsienio ir Lietuvos kompanijose?

Pagrindinis privalumas – daugiakultūrinė aplinka. Darbas su skirtingų kultūrų žmonėmis suteikia galimybę į daugelį problemų pažvelgti iš skirtingų perspektyvų ir rasti racionaliausius sprendimus. Taip pat pastebėjau, kad užsieniečiai labiau laikosi darbo tvarkos (deadline). Mūsų kompanijoje nuolatos skatinamas grįžtamasis ryšys, taip siekiant užtikrinti aukštą produktyvumo lygį. Įprastai daugelyje lietuviškų kompanijų vadovai grįžtamąjį ryšį darbuotojams pateikia tik metinio pokalbio metu arba pasibaigus projektui.

Kokie sunkumai užklupo išvykus iš gimtosios šalies?

Per pastaruosius dvejus metus gyvenamąją vietą ir šalį pakeičiau 4 kartus. Kaskart persikrausčius reikėdavo laiko apsiprasti naujoje gyvenamojoje vietoje. Šiek tiek pasiilgstu savo šeimos ir senelių, artimiausių draugų. Keliaujant sunku susikurti nuolatinių draugų ratą, nes vos tik tokį susikuri, ateina laikas išvykti ir kitoje šalyje vėl tenka pradėti viską nuo pradžių. Kas keisčiausia, kad per tą laiką nė vienoje šalyje nesutikau lietuvių.

Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimą, ypač pandeminiu laikotarpiu, kuomet yra ribojamos kelionės?

Neslėpsiu, kad labiausiai pasiilgstu savo šeimos, senelių ir artimiausių draugų iš Lietuvos. Dabar pagrindinė priemonė palaikyti ryšius – vaizdo skambučiai. Mano senelis labai nuliūdo, kad nebegaliu jo dažnai aplankyti, kaip buvo įpratęs anksčiau. Bet jis užsispyrė ir įsigijo išmanųjį telefoną, kuriuo dabar kiekvieną savaitę susiskambiname. Jam 80, tad pamokinę jį svarbiausių funkcijų šiandien bendraujame be vargo.

Su draugais per pandemiją pradėjome naują tradiciją – susijungę virtualiai kartais savaitgalio vakarus leidžiame žaisdami stalo žaidimus.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

Renkantis studijų kryptį reikia gerai apgalvoti, kiek jūsų įgytas diplomas bus universalus ateityje ir ar besikeičiant rinkos tendencijoms suteiks galimybes išbandyti save skirtingose srityse. Ieškant svajonių darbo reikia ne svajoti, o planuoti. Planuoti, kaip tą darbą rasti ir koks jis turėtų būti. Bet visų svarbiausia yra pasitikėti savimi ir nebijoti priimti iššūkių, kurie neretai gali pasirodyti neįveikiami.

Naujienlaiškis / Newsletter

Nario mokestis

Nario mokestis – puiki galimybė prisidėti prie KTU Alumnų asociacijos veiklų vystymo. Surinkti narystės mokesčiai naudojami alumnų susitikimų organizavimui, jaunųjų Universiteto talentų rėmimui ir aktyviausiųjų studentų stipendijoms.

KTU Alumnų asociacijos susirinkimo metu nustatytas tikrojo nario mokestis – 50 Eur. Nario mokestis mokamas iki kalendorinių metų vasario 1 d. už einamuosius metus. Plačiau skaityti čia. Dėkojame.

Membership fee

The membership fee is a great opportunity to contribute to the development of the activities of the KTU Alumni Association. The collected membership fees are used to organise Alumni meetings, support young talents of the University and to establish scholarships for the most active students.

The fee for a full member is  50 EUR and it was set at during the meeting of all members of KTU Alumni Association. The membership fee is payable by February 1st for the current year. Read more here. Thank you.

Nario registracija / Member registration

Bendra informacija / General info

Žingsnis / Step

1/3

Pildymo progresas / Progress

0%

Prisijungimas


Arba prisijunkite per

Neturi paskyros? Sukurk ją čia